Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sode pražydo daugybe legendų ir mistiškų istorijų apipintas augalas – vaistinė mandragora (Mandragora officinarum Bertol.). Pagausėjus populiariųjų žinių ir moksliniais tyrimais nepagrįstų rekomendacijų apie kai kurių vaistinių augalų stebuklingąsias galias, dalijamės Vaistinių ir prieskoninių augalų mokslo sektoriaus vedėjos, vyresn. mokslo darbuotojos prof. dr. habil. Onos Ragažinskienės įžvalgomis.
Mūsų tikslas – įspėti visuomenę apie atvejus, kai žmonės patiki moksliniais tyrimais nepagrįstomis žiniomis ir pradėję savigydą vaistiniais augalais ar jų preparatais patiria nepageidaujamų poveikių, kartais net ir kontraindikacijų. Vienas iš tokių augalų – šiuo metu VDU Botanikos sodo Vaistinių ir prieskoninių augalų mokslo sektoriaus ilgametėje vaistinių augalų kolekcijoje pražydusi vaistinė mandragora. Svarbu pabrėžti, kad pastaruoju metu vaistinė mandragora yra kompleksinių mokslinių tyrimų objektas visame pasaulyje. Šio augalo vaistinė augalinė žaliava ir preparatai dėl toksiškumo ir mokslinių- klinikinių tyrimų trūkumo nėra patvirtinti Europos Komisijos Europos vaistų agentūros (EMEA) Augalinių vaistinių preparatų komiteto (HMPC) Bendrijos augalinių vaistinių medžiagų, preparatų ir jų mišinių, naudojamų tradiciniams augaliniams vaistiniams preparatams gaminti, sąraše ir Lietuvos Respublikos vaistinių preparatų registre.
Botaninė charakteristika. Puikų lietuvišką etnobotanišką kaukelio vardą turinti vaistinė madragora (Mandragora officinarum Bertol.) – bulvinių (Solonaceae Juss.) šeimos daugiametis žolinis augalas su stora (3−6 cm) ir ilga (50−60 cm) šakota šaknimi, primenančia žmogaus figūrą. Stiebo beveik nėra, lapai skroteliniai į pagrindą siaurėjantys, plunksniškai skiautėtai, dantyti, beveik lygiakraščiai, plaukuoti, žali. Iš skrotelinių lapų vidurio išauga nuo 5 iki 15 žiedynstiebių. Žiedai piltuvėlio formos nuo žalsvai baltos iki šviesiai mėlynos arba violetinės spalvos. Žydi balandžio–gegužės mėn., vaisiai subręsta liepos mėnesį. Vaisius – rutuliška, 2−5 cm skersmens, su 20−30 sėklomis uoga.
Augalas paplitęs Pietų Europoje, Viduržemio jūros pakrantėse, Himalajuose.
Cheminės savybės. Daugelis bulvinių šeimos augalų pasižymi biologiškai veikliųjų junginių įvairove: išskirtini tropano grupės alkaloidai, kurie pasižymi anticholinerginiu, analgetiniu, sedatyviniu ir anestetiniu poveikiu. Vienas iš tropano grupės alkaloidų – atropinas plačiai vartojamas medicinoje sutrikus širdies veiklai, vyzdžiams išplėsti, lygiųjų raumenų spazmams apmalšinti, taip pat eksperimentinėje neurofiziologijoje; kitas – pagal fiziologinį poveikį panašus į atropiną yra skopolaminas, kuris stipriai veikia centrinę nervų sistemą, todėl naudojamas psichiatrijoje, narkologijoje ir net jūrligės atveju, kaip raminanti priemonė.
Vaistinės mandragoros antžeminėje (lapuose, žieduose, vaisiuose) ir požeminėje (šaknyse) dalyse kaupiasi tropano alkaloidai: atropinas, hiosciaminas, skopolaminas, skopinas, kuskogrinas, apoatropinas. Literatūroje nurodoma, kad yra ištirta daugiau kaip 80 ir kitų cheminių darinių. Pastaruoju metu atkreiptas dėmesys į augaluose susikaupusių nelakiųjų ir lakiųjų biologiškai veikliųjų junginių įvairovę, kurie kompleksiškai bei tarpdiscipliniškai tiriami įvairiose mokslo institucijose.
Vaistinės mandragoros tyrimų istorija. Atskirais istoriniais laikotarpiais įvairiose pasaulio šalyse dominuodavo savita panacėja, tai yra „stebuklingieji“ vaistiniai augalai.
- Viduramžiais buvo manoma, kad vaistinių augalų gydomosios savybės priklauso nuo augalo atskirų dalių formų. Jatrochemijos pradininkas Filipas Paracelsas (Philippus Aureoluss Theophrastus Bombastus von Hohenheim Paracelcus 1493–1541) teigė, kad mandragorų ir ženšenių šaknys primena žmogaus figūrą. Tai yra požymis, kuris parodo, kad šie augalai išgydo visas žmogaus organizmo ligas.
- Nuo seniausių laikų žmonijos vaizduotę kaitino vaistinės mandragoros šaknies išvaizda, primenanti žmogaus kūno formą, o pagal šaknies formą buvo skiriamas vyriškasis ir moteriškasis augalo tipas.
- Įvairių šalių liaudies medicinoje mandragorų šaknys buvo labai gerbiamos, vyniojamos į brangius audinius, be to, iš jų gaminami stebuklingi amuletai.
- Šis vaistinis augalas žinomas nuo senų senovės, jo gydomosios savybės yra aprašytos Biblijos „Pradžios knygoje (30. 14–19); Elbruso papiruse, graikų traktatuose, Teofrasto ir Dioskorido veikaluose bei Avicenos Kanone.
- Vaistinėse iki XVIII a. pabaigos mandragorų žaliava buvo labai paklausi ir brangi, nes šie augalai yra reti ir trūkdavo jų žaliavos, todėl vaistų istorijoje atsirado padirbinėtojų.
- Šis legendinis vaistas dėl nuodingumo nuo 1700 m. uždraustas naudoti narkozei.
- Europoje nuo XIX a. iki šiol nenaudojamas medicinos ir farmacijos praktikoje, nes nepakankamai ištirtos biologinės, cheminės ir gydomosios savybės ir trūksta klinikinių tyrimų.
- XX a. pabaigoje britų rašytoja J. K. Rowling knygoje „Haris Poteris“ skaitytojams ir to paties pavadinimo filmo gerbėjams naujai pristatė legendinę mandragorų šaknį, panašią į susiraukšlėjusį žmogelį, kuris raunamas iš žemės klykia.
- Rumunijoje iki dabar yra išlikusios mandragorų šaknų rovimo proceso iškilmingos apeigos.
Indrė Sekevičienė
VDU Botanikos sodo
Atstovė ryšiams su visuomene
