Socialinio projekto „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatomas turas per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ rugsėjo 29 d. 18 val. atkeliauja į neoficialią Suvalkijos sostinę ir žiūrovų laukia viešbutyje „Mercure Marijampolė“, Basanavičiaus a. 8! Susitikimas – nemokamas, tačiau visi norintys dalyvauti kviečiami iš anksto užsiregistruoti čia: shorturl.at/opX01.
Turo organizatoriai tikisi, kad šis motyvuojantis ir įkvepiantis susitikimas su labai įdomiais, pribloškiamos patirties, optimistiškai į gyvenimą žvelgiančiais žmonėmis su fizine negalia, tačiau milžiniška vidine galia, paliks ryškų įspaudą žiūrovų širdyse ir pakeis mąstymą. Tai nebus nuobodi konferencija, nykūs teoriniai patarimai ar atbaidantys pamokslavimai. Žiūrovams dovanojama galimybė iš tikrųjų patirti, pažinti, pajausti, paliesti, pabūti kito žmogaus „kailyje“ – jie turės unikalią galimybę sudalyvauti patirtiniuose mokymuose. Taip pat sužinoti, kas yra socialinės dirbtuvės, apsaugotas būstas, kuo ypatinga būtis grupinio gyvenimo namuose, kokios aktualiausios regiono bendruomenės socialinės problemos.
Po jau įvykusių renginių Alytuje ir Tauragėje turo „Stiprybė tavyje“ organizatoriai džiaugėsi, kad net sudėtinga situacija dėl karūnuotojo viruso įsisiūbavimo neatbaidė žmonių, pasiryžusių apsilankyti netradiciniuose patirtiniuose susitikimuose. Svarbiausia, kad jie palietė publikos širdis ir namo žmonės grįžo pasikeitę, sukrėsti, nokautuoti, bet labai laimingi. Susitikimo Marijampolėje lektoriai jau išsamiai pristatyti www.lrt.lt portale, tačiau jie tokie spalvingi, originalūs ir linksmi, kad kaskart klausydamas jų visiškai pamiršti apie bet kokią negalią, atrandi kažką naujo, o beveik kiekvieną jų ištartą frazę galima cituoti. Nes tai, ką jie daro, iš tiesų, neįtikėtina ir nepakartojama. Pasiklausykime dar keleto šių nepaprastų žmonių apmąstymų, kad įsitikintume, jog į susitikimus ateiti tikrai verta.
Visiškai pribloškiančios savo stiprybe neregės Irmos Jokštytės paklausiau, koks yra Irmos pasaulis? Štai kaip ji atsakė: „Gyvendama, sutikdama žmones, kurdama ir ieškodama kasdien kuriu save ir savo pasaulį. Jis nuolat pasipildo žiniomis, naujais ryšiais, kartais nusivylimais, kartais įspūdingais atradimais. Sunku vienu žodžiu pasakyti, koks yra mano pasaulis. Jis, tikriausiai, visų pirma yra pokyčių pasaulis – nuolatinės ir nepertraukiamos kaitos. Keičiasi mano kūnas, sąmonė, mano žinios, aplinka, technologijos… Kartais atrodo, kad aš bėgu paskui tuos pokyčius, bandydama kuo daugiau jų suprasti. Tai taip pat yra paslapčių ir kontaktų pasaulis. Kai nematai, gyvenimas stumte stumia į sąlytį su kitu žmogumi. Dažnai nepažįstamos rankos perveda mane per gatvę, nepažįstami balsai perspėja apie kokią nors kliūtį, nepažįstami žingsniai tampa tais kelio ženklais, kurie padeda susiorientuoti. Aš net nebendraudama aktyviai esu nuolatiniam ryšyje su aplinka. Kartais ieškau būdų atsitraukti nuo to ryšio… Bet iš kitos pusės, jau įsitikinau vienos psichologės man ištarta tiesa – pažįstame save geriausiai tik bendraudami su kitu žmogumi. Būdama viena aš negaliu būti draugu, mokytoju ar mokiniu, negaliu būti vaiku, mama, kūrėju… Viskas, kuo esu, yra tik dėl sąlyčio su kitu žmogumi. Tikriausiai, esu labai apdovanota…“
O štai neįgaliojo vežimėliu judanti, tačiau labai gražia šypsena ir stulbinamu humoru žavinti Irmos draugė Aistė Krušinskaitė sako, kad dalyvauja šiame ture, nes tiki jo būtinybe ir poveikiu. „Tai vienas iš tų, mano nuomone, teisingų būdų, galinčių pakeisti visuomenės požiūrį į negalią turinčių žmonių gyvenimą ir galimybes. Mane žavi tai, kad susitikimų metu pasiklausę mūsų žmonės atranda stiprybės ir savyje – iš susitikimų jie išeina ne tik įkvėpti ir pozityviai nusiteikę, bet ir praplėtę pasaulėžiūrą. Tokių projektų metu iš tiesų supranti, kiek mes vieni kitiems daug galime duoti ir kaip tai paprastai nepaprasta. Kartu stiprėju ir aš – dar labiau pasitikiu savimi, žmonėmis, dar labiau myliu tai, ką darau, jaučiuosi tikresnė ir saugesnė. Susitikimų metu mes dalinamės savo patirtimis ir iš asmeninio, ir visuomeninio gyvenimo. Pasakojame, kaip mes jaučiame aplinkinių dėmesį, dažnai stereotipinį elgesį. Kalbame apie tai, kokiose situacijose jaučiamės nejaukiai ar nuvertinti. Stengiamės, kad mūsų pasakojimuose kiekvienas kažkiek pažintų save ir galėtų apmąstyti elgesio – požiūrio modelį. Galbūt jį pakeisti. Daug juokaujame, dažnai nevengiame sarkazmo ar tiesmukumo, kuris neretai šokiruoja publiką. Bet tikiu, kad siekiant pokyčių tas sukrėtimas labai reikalingas.“
Linksmoji optimistė – mažaūgė Reda Aurylaitė – nuo 2019 m. pažįsta projekto „Draugystė veža“ organizatorius, jai patinka šio turo vizija, misija, ir dalyvauja ji jame, nes turi ką pasakyti. „Stiprybė tavyje“ labai artimas mano projektui „Tu kitoks – tu ypatingas!“ Jis startavo per Tarptautinę tolerancijos dieną 2019 metais. Jame remdamasi nesumeluota gyvenimo patirtimi pasakoju apie tai, kaip buvimas išskirtiniu padeda gyvenime ir pabrėžiu, kad niekada nereikia bijoti svajoti bei judėti į priekį. Apie tai kalbu ir šio turo susitikimuose. Tokie renginiai labai reikalingi tam, kad būtų laužomi stereotipai – vienas jų, kad žmogus su bet kokia fizine negalia turi ir intelekto negalią. O juk tai – visiška nesąmonė. Nors „Draugystė veža“ projektas puikiausiai įrodo, kad ir su tokią negalią turinčiais žmonėmis galima ir reikia bendrauti.“ – sako Reda. Paklausiau Redos, ko ji palinkėtų tiems, kurie „nemato prasmės, „bijo“, „pavargo“, „negali“, o gal tiesiog „nenori gyventi“? „Pirmiausia, atsakyti sau – kiek pastangų įdėjau, kad būčiau ten, kur dabar norisi būti ar dirbti? Ar tikrai viską padariau, kad tai turėčiau? Jei nebenorit gyventi, pagalvokit apie tuos, kurie jus labai myli. Kaip juos įskaudinsit ir kokią tuštumą paliksit, jei išeisit… Norisi išsikalbėti, bet niekas nesiklauso? Yra įvairiausių pagalbos linijų – ten ne tik išklausys, bet ir patars. Kas ieško – tas randa. Gyvenimas yra didžiausia dovana, nors kartais atrodo kitaip. Būna ir man tokių dienų, kai visą dieną guliu, žiūriu filmus ar serialus, klausausi muzikos. Svarbiausia, kad niūrios dienos praeina, o tada ir vėl pateka saulė.“ – užbaigia Reda.
Neįgaliojo vežimėliu judanti, trapių kaulų, bet labai tvirtos ir „pasiutusios“ sielos Rūta Kupčinskaitė dalyvauja ture, nes tai yra projekto „Draugystė veža“ tęsinys, tai – puikiai praleistas laikas nuostabių žmonių apsuptyje. „Noriu padėti skleisti žinias apie tai, kas yra nepažinta. Lektoriai susitikimuose dalijasi savo gyva, unikalia, nuo kūno negalių nepriklausančia patirtimi – ne nuogirdomis, stereotipais ar kažkuo iš „siaubo filmo“. Tai yra tikras gyvenimas. Tie, kurie ateis paklausyti, ras sau artimų dalykų. Ir gal ta mūsų negalia taps ne tokia reikšminga ne dėl to, jog tai blogis, o dėl to, jog ji taps mažiau atgrasi? Stiprybės turime kiekvienas – aš semiuosi iš vyro, jis – iš manęs. Jei savo pavyzdžiu įkvėpsime kitus žmones – nesvarbu, su negalia ar be jos – tai bus didžiausia dovana ir nerealus patyrimas, nes bendrauti yra gera. Ir labai tikiu, jog dauguma iš susitikimų išsineš suvokimą, kad baisiausias dalykas „ratuotam“ – tai laiptai, kurčiajam – tai nenoras pabandyti su juo bendrauti, o aklajam bijoti pasakyti „žiūrėk“…“ – sako Rūta. Moteris mano, jog didžiausia siekiamybė yra ta, kad nebeliktų sveikųjų ir neįgaliųjų sąvokos. Sugriauti sienas ir ištiesti tiltus galima tik tada, kai artimiau susipažįsti. „Mes visi tokie panašūs. Juk būna dienų, kai nėra nuotaikos ar jėgų pakilti nuo lovos. Ir ašaroji nežinia dėl ko. O gal šiandien ne taip skaisčiai šviečia saulė, gal kam rytas ne nuo to rato, oi, kojos prasidėjo… O gal tos kojos ir nėra? Tuomet eini prie spintos ir išsirenki gražiausią protezą arba suknelę… ir akyse pasidaro šviesiau. Leiskime būti savimi, kokiu norime. Priimkime kitą tokį, koks jis yra.“ – nusišypso Rūta.
Jeigu norite „gyvai“ išgirsti ne tik šių moterų ypatingas patirtis, bet susipažinti su įtraukiančia ir dinamiška „Spanguolės dirbtuvėlių“ komanda (jau aprašyta Rūta Kupčinskaite, jos vyru ir dirbtuvėlių „galva“ Tadu Bartaševičiumi, Rūtos ir Tado mintis realizuojančia, kūrybiškąja Dovile Kriukelyte), Kauno bendruomenės „Arka“ nuoširdžiąja, energingąja socialine darbuotoja Ernesta Mikėnaite bei jos kompanija: Erika Ambrazevičiūte, Mantu Karpavičiumi, Edita Daugėlaite, Gedvidu Misevičiumi, būtinai ateikite!
Be to, jūsų laukia labai linksma atrakcija – kartu su „Draugystės veža“ dalyviais keliaujančio, mašinose ant saugos diržų patogiai įsitaisiusio ir projekto simboliu tapusio katinėlio vardo rinkimai! Jį sukūrusi ir pasiuvusi išradingoji Rūtelė iš „Spanguolės dirbtuvėlių“ sako: „Visuomenėje yra daug stereotipų – taip pat ir apie negalią. Dažnai manoma, jog būti neįgaliu yra liūdna, baisu, o žmonių su negalia reikia gailėti, užjausti. Katinai taip pat apipinti mitais – neva jie mėgsta vaikščioti vieni, o jei perbėga kelią – lauk bėdos. O kažkas katinų bijo gal tik dėl to, jog artimiau nepažįsta. Mūsų katinas savo kelyje sutinka vis daugiau draugų, yra mylimas, glostomas ir po kelionės palaiko pavargusią galvelę. Manau, kiekvienas atrandame gyvenime savo kelius, posūkius ir vingius, būnam atrama ar švelniu pūkuotuku, kurį glosto. Ir visai nesvarbu kokių galių turime – esam reikalingi tiesiog, nes esame.“
Drąsiai priimk kitą – tai galimybė susitikti su savimi!
Visus straipsnius apie „Draugystė veža“ turo susitikimus skaitykite portale www.lrt.lt.
Renginio organizatoriai įsipareigoja laikytis visų saugumo rekomendacijų bei reikalavimų (dėl COVID-19).
Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/draugysteveza/
- Turo „Stiprybė tavyje“ organizatoriai: Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
- Turo rėmėjas: „Žalia giria“.
- Informacinis partneris: LRT.
- Partneriai: superkeliones.lt, BSS grupė, starproject.lt, Marijampolės savivaldybė, viešbutis „Mercure Marijampolė“, UAB „Mantinga“.
Indrė Radžiukynienė
